Rugsėjo 30-oji: ką Niurnbergo nuosprendis pasakė apie vadovų atsakomybę

Istorijos redakcija 2026-09-30 07:56 3 min. skaitymo

Didelė klasikinio stiliaus teismo rūmų pastato kolonos su laiptais lauke.

1946 m. rugsėjo 30 d. Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas pradėjo skelbti nuosprendį pagrindinių nacistinės Vokietijos vadovų byloje. Sprendimo reikšmė siekia toliau nei bausmės konkretiems asmenims: tribunolas vertino, ar valstybės vadovai gali asmeniškai atsakyti už tarptautinius nusikaltimus, padarytus jiems einant pareigas. Nuosprendžio skelbimas tęsėsi ir spalio 1 d.

Kas vyko Niurnberge 1946 m. rugsėjo 30-ąją

Niurnbergo procesas prasidėjo 1945 m. lapkričio 20 d. Jį surengė keturių sąjungininkių – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos – įsteigtas Tarptautinis karinis tribunolas. Teisme buvo nagrinėjama pagrindinių nacistinės Vokietijos politinių ir karinių vadovų atsakomybė už veiksmus, susijusius su Antruoju pasauliniu karu.

1946 m. rugsėjo 30 d. tribunolas pradėjo skelbti ilgai nagrinėtos bylos nuosprendį. Jo paskelbimas baigėsi spalio 1 d. Todėl rugsėjo 30-oji žymi sprendimo skelbimo pradžią, o ne viso proceso pabaigą per vieną dieną. Šis skirtumas svarbus skaitant trumpas istorinių datų suvestines.

Teismas vertino ne abstrakčią valstybės kaltę. Jis nagrinėjo konkretiems kaltinamiesiems pateiktus kaltinimus, jų vaidmenį priimant sprendimus ir dalyvavimą vykdant nusikaltimus. Nuosprendžiai nebuvo vienodi: dalis kaltinamųjų buvo nuteisti skirtingomis bausmėmis, dalis išteisinti. Tai primena esminę baudžiamosios atsakomybės taisyklę – kiekvieno asmens veiksmai turi būti vertinami atskirai.

Kokius nusikaltimus nagrinėjo tribunolas

Niurnbergo tribunolo statute buvo įvardytos trys pagrindinės nusikaltimų kategorijos. Jos padeda suprasti, kodėl procesas apėmė ir sprendimus pradėti karą, ir veiksmus karo metu, ir civilių persekiojimą.

Nusikaltimai taikai apėmė agresyvaus karo planavimą, rengimą, pradėjimą ar vykdymą.
Karo nusikaltimai apėmė karo įstatymų ir papročių pažeidimus, pavyzdžiui, netinkamą elgesį su karo belaisviais ar civilių žudymą okupuotose teritorijose.
Nusikaltimai žmoniškumui apėmė civilių žudymą, naikinimą, pavergimą, deportavimą ir persekiojimą nustatytais pagrindais.

Byloje taip pat buvo nagrinėtas kaltinimas sąmokslu arba bendru planu, susijusiu su nusikaltimais taikai. Jo nereikėtų painioti su atskira ketvirtąja tribunolo statute apibrėžta nusikaltimų kategorija. Skirtingi kaltinimai leido teismui vertinti, kokį vaidmenį konkretūs vadovai atliko rengiant agresiją ir įgyvendinant nusikalstamą politiką.

Šios kategorijos nėra vien skirtingi to paties smurto pavadinimai. Agresyvaus karo pradėjimas, karo taisyklių pažeidimas ir sistemingas civilių persekiojimas apibūdina skirtingus veiksmus. Vieno kaltinamojo atsakomybė taip pat negalėjo būti automatiškai perkeliama kitam vien dėl užimamų pareigų ar priklausymo tai pačiai valdžiai.

Ką nuosprendis nustatė apie asmeninę atsakomybę

Svarbiausia šios datos pamoka yra principas, kad tarptautinius nusikaltimus padaro žmonės, priimantys sprendimus ir atliekantys veiksmus. Aukštos pareigos savaime neatleidžia nuo atsakomybės. Vadovas negali vien savo oficialiu statusu pašalinti teismo teisės vertinti jo elgesį.

Rugsėjo 30-oji: ką Niurnbergo nuosprendis pasakė apie vadovų atsakomybę

Tribunolo taisyklės taip pat numatė, kad veikimas pagal aukštesniojo įsakymą savaime nepanaikina atsakomybės, nors gali būti reikšmingas sprendžiant dėl bausmės. Tai nereiškia, kad kiekvienas pavaldinys atsako taip pat kaip įsakymą davęs asmuo. Reikia nustatyti konkrečius veiksmus, turėtą informaciją ir aplinkybes, kuriomis žmogus veikė.

Asmeninė atsakomybė čia turi dvi puses. Ji neleidžia vadovui pasislėpti už valstybės ar pareigybės, bet kartu reikalauja įrodyti būtent to žmogaus vaidmenį. Todėl viešame kalbėjime apie karo nusikaltimus verta skirti įtarimą, pateiktą kaltinimą ir teismo nustatytą kaltę. Niurnbergo nuosprendis buvo teismo išvada konkrečioje byloje, o ne leidimas kaltę priskirti visiems valstybės gyventojams.

Kodėl šio proceso nereikia suplakti su vėlesnėmis bylomis

Pavadinimas „Niurnbergo procesai“ dažnai vartojamas plačiai, tačiau rugsėjo 30 d. pradėtas skelbti nuosprendis priklausė pagrindinių karo nusikaltėlių bylai, kurią nagrinėjo Tarptautinis karinis tribunolas. Vėliau Niurnberge vyko kiti procesai prieš skirtingų sričių pareigūnus ir specialistus. Juos rengė jau kiti teismai, todėl jų kaltinamieji, įrodymai ir sprendimai neturėtų būti priskiriami šiam 1946 m. nuosprendžiui.

Lygiai taip pat Niurnbergo tribunolas nėra kuris nors iš šiandien veikiančių tarptautinių teismų. Jo sprendimas tapo svarbiu atskaitos tašku kalbant apie individualią atsakomybę, tačiau kiekvienas vėlesnis teismas veikia pagal savo steigimo dokumentus, jurisdikciją ir įrodinėjimo taisykles. Istorinis principas padeda kelti klausimą, už ką gali atsakyti vadovai; jis pats savaime neišsprendžia jokios šiuolaikinės bylos.

Rugsėjo 30-ąją verta prisiminti būtent šį skirtumą: 1946 m. tribunolas pradėjo skelbti sprendimą dėl konkrečių kaltinamųjų ir konkrečių nusikaltimų. Kalbant apie dabartinius konfliktus, Niurnbergo istorija suteikia teisinės atsakomybės kalbą, bet išvada dėl bet kurio šiandieninio asmens priklauso nuo atskiro tyrimo ir teismo sprendimo.

Parengė „Paynex“ redakcija. Istorinės datos ir proceso aplinkybės remiasi Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Niurnbergo procesų apžvalga.

Šaltinis: United States Holocaust Memorial Museum

Kontekstas ir veiksmai Apie straipsnį

Šaltinis ir patikra Istorinis kontekstas

Datos ir pagrindinio tribunolo proceso aplinkybės pateiktos remiantis Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus istorine apžvalga.

Patikros